Przedmowa

Krótki życiorys Bronisławy Sakiel-Wołłowicz

Piotr Dapkiewicz z Żegar, spadkobierca rękopisu powieści "Demon i One". Fot. MK

Autorka powieści „Demon i One” urodziła się w Sejnach, dnia 22 września 1901 roku. Jej rodzice byli – Wanda Ungierska i Antoni Sakiel. Matki to był drugi mąż i nazwiska panieńskiego nie doszłem. Z pierwszego małżeństwa miała syna Jana Ungierskiego, który po wypędzeniu Rosjan został pierwszym nauczycielem litewskiej szkoły w miejscowości Darbėnai (powiat Kretinga).

Antoni Sakiel był lekarzem i za udział w działalności antycarskiej był przysłany z dalekiej Żmudzi do Sejn, aby tu odbyć staż, po ukończeniu uniwersytetu w Tartu (Dorpat) (Estonia – przyp. MK). Po powrocie z Sejn zamieszkali w majątku żony Paežeriai (Pojeziorki) przy jeziorze Kašučiai, rejon Kretinga. Prowadząc majątek w Pojeziorkach zajmował się praktyką lekarską, lecząc okoliczną ludność. Prowadzenie gospodarstwa mu się nie wiodło, wobec tego w 1904 roku gospodarstwo wydzierżawił, w ten sposób zapobiegając reformie rolnej jaka nastąpiła w Litwie. Bronisława skończyła gimnazjum rosyjskie w Šauliai. Była ukochaną córką obu rodziców, może bardziej ojca, który po prostu ją rozpieszczał. W każde lato zawoził do kurortu w Połądze, aby tam znaleźć odpowiednią „partię” do zamążpójścia. Zresztą to opisuje w swoim romansie.

Wyszła za mąż za Michała Wołłowicza, byłego oficera polskiego, a po jego śmierci za jego stryjecznego brata, również Wołłowicza. Z pierwszego małżeństwa miała syna Zbigniewa, który zginął w II Wojnie Światowej, służąc jako ochotnik w I Armii Polskiej.

Bronisława po wojnie, jak wielu posiadaczy ziemskich dostała się do Polski i tu dostała zatrudnienie w zawodzie nauczyciela. Parę lat uczyła w Pawłówce (nie wiem, gdzie to jest). Po spaleniu się szkoły została przysłana do Żegar, aby tu przez rok uczyć „tumanów i krnąbrnych Dzuków”. Był to rok szkolny 1952/1953, najbardziej reżymowy okres stalinowski. Jednak potrafiła obejść cenzurę i np. lekcje historii uczyć po swoich zasadach.

Dwa tomy powieści „Demon i One” - to już drugi jej rękopis. Pierwszy spalił się w nieszczęsnym pożarze szkoły. Wobec tego z tym rękopisem nigdy się nie rozstawała. Po wyjściu z Żegar pojechała do Koszalińskiego Województwa, gdzie jak i ona, było dużo repatriantów z Litwy. Rękopis „Demon i One” przed śmiercią mi przekazała przez moją siostrę Marię z myślą, że go przetłumaczę na język litewski i wydam w formie książkowej. Ale już mi do tego brakuje czasu i funduszy. Zresztą sądzę, że w Polsce byłoby większe zainteresowanie życiem w przedwojennej Litwie. Autorka zmarła w Człuchowie koło Koszalina dnia 2 stycznia 1981 roku.

Żegary 23-III-2012 r.
Piotr Dapkiewicz (1939-2015)

Įžanga

,,Demonas ir jos” knygos autorė gimė Seinuose 1901 m. rugsėjo 22 d. Jos tėvai buvo – Vanda Ungierska ir Antanas Sakelis. Motinai tai buvo antras vyras ir jos mergautinės pavardės nesužinojau. Iš pirmos santuokos ji turėjo sūnų Joną Ungierskį, kuris po rusų pasitraukimo iš Lietuvos (per pirmą pasaulinį karą), buvo pirmos lietuviškos mokyklos Darbėnuose (Kretingos apskritis) mokytoju.

Antanas Sakelis buvo gydytoju ir už anticarinę veiklą iš tolimos Žemaitijos buvo atsiųstas į Seinus, kad čia atliktų stažuotę, po studijų Tartu (Dorpato) universitete Estijoje. Sugrįžęs iš Seinų apsigyveno žmonos ūkyje Paežeriuose, prie Kašučių ežero Kretingos rajone. Ūkininkaudamas Paežeriuose gydė aplinkinius gyventojus. Bet jam ūkininkavimas nesisekė, todėl 1904 metais dvaro žemes išnuomavo, todėl nenukentėjo per 1922 m.vykusią Žemės reformą Lietuvoje. Bronė baigė Šiaulių rusų gimnaziją (tada Lietuvoje gimnazijos buvo tik rusiškos). Tėvams ji buvo mylima dukra, ją ypač mylėjo ir lepino tėvas. Kiekvieną vasarą ji vykdavo į Palangą, kad ten būnant gal būt susirastų tinkamą kandidatą į vyrus. Tą ir aprašo savo rašytame romane. Ištekėjo ji už Mykolo Valavičiaus buvusio Lenkijos karininko, po jo mirties ištekėjo antrą kartą už jo pusbrolio irgi Valavičiaus. Iš pirmos santuokos turėjo sūnų Zbignievą, jis žuvo per II pasaulinį karą, kovojo kaip savanoris I Lenkijos Armijos (Kosciuškos vardo) sudėtyje. Ši armija dar buvo vadinama Armija Liudova, kuri buvo suformuota SSSR vadovybės.

Po karo Bronė, kaip ir daugelis kitų dvarponių persikėlė gyventi į Lenkiją, čia dirbo mokytoja. Du metus dirbo Pavluvkoje (nežinau, kur ši vietovė yra).Šioje mokykloje įvykus gaisrui, galbūt už bausmę, buvo atsiųsta į tolimus Žagarius, kad čia mokytų, kaip ji sakydavo „tamsius ir užsispyrusius Dzūkus”. Tai buvo 1952/1953 mokslo metai, žinomi dar ir iš to, kad tai buvo sunkiausi stalininio režimo metai.

Romanas „Demonas Ir Jos” tai jau jos antras rankraštis, pirmas sudegė minėtoje Pavluvkoje. Todėl su šiuo knygos rankraščiu niekada nesiskyrė, netgi važiuodama į mokytojų konferencijas. Po metų darbo Žagaruose išvažiavo į Košalino (Koszalin) vaivadiją, kur buvo daug repatrijantų iš Lietuvos. Bet vis tik pora atostogų praleido pas mus. Ypatingai ją pamilo mano motina Veronika, kuri uždraudė per jos pobūvį imti užmokestį.

Prieš mirtį ji rankraštį per mano seserį Mariją perdavė man, kad aš gal būt romaną išversiu į lietuvių kalbą ir išleisiu knygą. Bet man visada trūko laiko tą padaryti, o taip pat ir pinigų. Bet tikiu, kad Lenkijoje yra didelis susidomėjimas prieškarine Lietuva, jos žmonių gyvenimu. Todėl nusprendžiau šią knygą internetiniu būdu išleisti lenkų kalba (ji ir buvo parašyta lenkiškai), siekdamas kad tas rankraštis nepražūtų ir būtų prieinamas ir tiems skaitytojams Lietuvoje, kurie moka lenkų kalbą.

Autorė mirė Čluchove (Czluchow) ties Košalinu 1981 m. sausio 2 d.

Žagariai 2012 m.kovo 23    
                      Petras Dapkevičius(1939-2015)